Pažvelgus į pagrindinę žiniasklaidą ir visuomenės susidomėjimą sveikatos sektoriumi, greitai išryškėja tam tikra baimės karuselė, kuri sukasi kas kelerius metus. Sočiosios riebalų rūgštys, saldikliai, alkoholis, druska, cukrus. Na, jau kelerius metus grįžome prie cukraus. Tai sukelia vėžį, daro tave kvailu, bet kokiu atveju turi antsvorio, sukelia priklausomybes, panašias į kokainą, pažeidžia ląsteles ir apskritai yra tik įrankis iliuminatams pagaliau įgyvendinti savo pasaulio viešpatavimo planą. Atsižvelgiant į lydinčią isteriją, yra pakankamai priežasties pažvelgti į situaciją iš labiau apmąstymų perspektyvos. Čia galite sužinoti, ar cukrus tikrai atsakingas už Johno Lennono nužudymą, finansų krizę ir „Brexit“ krizę.
Kliūtis
Pirma, atidžiau pažvelgti į ginčo temą: „Cukrus“ įprastai vartojamas reiškia baltąjį buitinį cukrų, kuris gaunamas iš cukrinių runkelių. Jį daugiausia sudaro sacharozė, disacharidas. Paprastumo dėlei žodis „cukrus“ šiame straipsnyje reiškia tą cukraus rūšį. Viename grame yra 4,0 kcal.
Kaltinimai
Dėl žalingų savybių, kuriomis kaltinama ši medžiaga, teiginiai yra plataus užmojo. Šios tezės yra populiariausios:
Cukrus sukelia nutukimą
Turbūt pirmauja teiginys, kad didelis cukraus vartojimas neišvengiamai sukelia antsvorį ir nutukimą, nes, skirtingai nei kiti angliavandeniai, angliavandeniai iš cukraus paverčiami tiesiai į riebalus. Absoliutus suvartojamų kilokalorijų kiekis neturi reikšmės, tik jų sudėtis, tačiau čia neatsižvelgiama į tai, kad termodinamikos dėsniai galioja ir žmogaus organizmui. Atitinkamai, nutukimas, kuris dažnai koreliuoja su dideliu cukraus vartojimu, gali būti siejamas tik su tuo, kad didelis, lengvai suvartojamos energijos kiekis cukruje, dažnai kartu su riebalais ir sėsliu gyvenimo būdu, lemia energijos suvartojimą, kuris gerokai viršija poreikius. Dėl to organizmas reaguoja lipogenezės metu iš maisto energijos pertekliaus gamindamas trigliceridus ir kaupdamas juos adipocituose. Tačiau vienintelis lemiamas veiksnys čia yra kalorijų perteklius, neatsižvelgiant į tai, ar jį sukelia riebalų ar angliavandenių perteklius. Tai įrodė daugybė medžiagų apykaitos skyrių tyrimų.
Cukrus sukelia vėžį
Šis teiginys kilęs iš vadinamosios Warburg hipotezės. Jis kilęs iš vokiečių fiziologo Otto Warburgo darbo, kurį jis atliko XX amžiaus 2 dešimtmetyje. Normalios ląstelės metabolizuoja piruvatą per acetil-CoA ir deguonį. Tačiau jei trūksta deguonies, šio žingsnio nebereikia ir ląstelė piruvatą paverčia pieno rūgštimi, kurią vėliau išskiria. Šis procesas yra žymiai mažiau efektyvus ir reikalauja daug daugiau gliukozės. Jei deguonies tiekimas vėl padidėja, ląstelė gamina mažiau laktato ir per citrato ciklą grįžta į normalią energijos gamybą. Tačiau Warburgas savo tyrimuose pastebėjo, kad vėžio ląstelės šią vadinamąją pieno rūgšties fermentaciją vykdo tik tada, kai jos turi pakankamai deguonies. Dėl to jie suvartoja daug gliukozės. Tačiau remdamasis tuo, Warburgas sukūrė teoriją, kad šis pastebėtas ląstelių kvėpavimo sutrikimas buvo vienintelė vėžio vystymosi priežastis. Tačiau ši tezė dabar aiškiai paneigta. Viena vertus, kaip ne visas cukrus yra vienodas, vėžys nėra vienodas. Priklausomai nuo naviko tipo, jie skiriasi daugybe skirtingų kriterijų, įskaitant metabolizmą. Ne visos vėžio ląstelės turi tokį pakitusį gliukozės metabolizmą. Be to, Warburgo hipotezė nepaiso išvadų apie genetinius pokyčius kaip tikrąją patogeninę priežastį.
Cukrus vargina ir kenkia mąstymo įgūdžiams
Dažnai girdite, kad protiškai sudėtingai veiklai geriau pasikliauti ilgos grandinės, „lėtai virškinamais“ angliavandeniais, o ne maistu, kuriame yra daug cukraus. Pastarasis sukeltų trumpą padidėjimą, bet tada sukeltų tikrą našumo kreivės avariją. Tačiau ar tikrai taip yra? Įdomu tai, kad mitas apie „cukraus antplūdį“ jau buvo atmestas mokslo bendruomenėje 1995 m., pažymint „neegzistuoja“, kai išsami metaanalizė neįrodė jokio cukraus poveikio vaikų elgesiui ir pažintinei veiklai. „cukraus antplūdžiui“ paaiškinti naudojamos įvairios teorijos. Taigi, serotonino hipotezė teigia, kad cukraus vartojimas padidina „geros savijautos“ siųstuvo serotonino (pažymėtina, labai prastai sugalvotas terminas, ignoruojantis tikrąją serotonino funkciją) koncentraciją smegenyse dėl didesnio jo prieinamumo. triptofanas. Tai niekada nebuvo moksliškai įrodyta.
Pasiimk žinutę namo
Kaip matote, didžioji dalis gąsdinimų, susijusių su „švelniuoju kokainu“, yra ne kas kita, kaip nepagrįstas gąsdinimų kėlimas, taip pat žiniasklaidos, kuri dažnai net nesugeba teisingai interpretuoti vien tyrimo abstrakčios, perdėta, be to, ją praturtina daugybė save vadinančiais „ekspertais“ ir „sveikatos guru“, kurie naudojasi bendra isterija kaip galimybe parduoti savo (geriausiu atveju neveiksmingą ar labai žalingą) mitybos programą. Tačiau net ir po demistifikacijos reikia turėti omenyje vieną dalyką: cukrus nėra toksiška medžiaga, o labai „neutralus“ angliavandenis. Ir būtent šiame neutralitete slypi tam tikras pavojus, dažnai sukeliantis didelio cukraus vartojimo koreliaciją su visomis jam priskiriamomis blogybėmis. Kad žmogaus organizmas išgyventų ir funkcionuotų efektyviai, jam reikia ne tik makroelementų – baltymų, riebalų ir angliavandenių, bet ir daugybės vitaminų bei mineralų. Dieta, kurioje didžioji dalis angliavandenių gaunama iš neutralaus cukraus, kuriame nėra nė vieno iš jų, greitai atsiranda jų trūkumas ir taip netiesiogiai kyla daugybė problemų. Be to, cukrus kartu su riebalais, kurių dažnai būna daugelyje maisto produktų, pasižymi itin dideliu skoniu, t.y. Juos itin paprasta vartoti, todėl dažnai suvartojama žymiai daugiau kalorijų nei reikia.
Ką galite gauti iš viso to: nėra jokios priežasties iš savo dietos pašalinti cukrų, jei tenkinate savo mikroelementų poreikius ir neviršijate kalorijų. Praktiška ir patikrinta nykščio taisyklė yra 80/20 santykis. 80% jūsų kalorijų turėtų gauti iš kuo neapdoroto maisto, taip pat ne mažiau kaip 800 g vaisių ir daržovių per dieną. Kalbant apie visa kita: daryk taip, kaip tau patinka!
